TAMSIOJI POGIMDYMINIŲ JAUSMŲ PUSĖ. TIKROS MOTERŲ ISTORIJOS

Yra šimtai knygų ir ne mažiau kursų, skirtų ruoštis gimdymui ir laikui po jo. Kvėpavimo technikos, gimdymo pozos, moters fizinės būklės po gimdymo bei naujagimio priežiūros subtilybės..Tačiau kaip niekas negali iš anksto nuspėti, koks ištiesų bus gyvenimas su naujagimiu, taip niekas negali ir pasakyti, kaip jausis naujai gimusi mama. Kaip ji IŠTIESŲ gali jaustis viduje. Ir apie tai knygose ir pamokėlėse ,dažniausiai, tėra trumpas skyrius ar keli sakiniai.

Pogimdyminis liūdesys, nerimas, panikos priepuoliai – juk kuri moteris dar nėštumo metu gali pagalvoti, jog šie jausmai aplankys ir ją? Jog laukiama didžiausia laimė ir euforija nebus vienintelis jausmas, lydintis motinystės pradžią?

“Po gimdymo,nebuvo TO jausmo,kur dauguma pasakoja- kaifas… Džiaugsmas… Ašaros iš laimės. Man buvo konkretus šokas. Mėnesį laiko atrodė, kad viskas sapnas. Kad kažkas atvežė ir paliko prižiūrėti mažą žmogeliuką laikinai. Plius, pasikeitęs kūnas, kuris lyg ne mano, hormonų įtakotos emocijos – vieną akimirką verki, kitą atrodo kad ne taip jau blogai. Prireikė daugiau nei metų,kad bent dalinai susirinkčiau save.”

PRADŽIŲ PRADŽIA – POGIMDYMINIS LIŪDESYS ARBA KITAIP „BABY BLUES“

Pirmosios dienos po gimdymo. Pirmieji kartai naujagimiui (ar naujagimiams), pirmosios patirtys Jums. Taip laukta nuostabi nauja gyvybė ir visgi… žindant, žiūrint ar myluojant mamos ašaros rieda viena po kitos, o širdyje ne tik laimė… bet ir susirangęs liūdesys. Kodėl?

“Gimdymas buvo daina palyginti su emocine būsena po jo. Iš tiesų iš draugių buvau epizodiškai girdėjusi, kad dažnai verki tarsi be priežasties, bet neskyriau tam dėmesio, o visuose skaitiniuose, kuriuos skaičiau, tai nebuvo akcentuojama. Pirmąsias dvi dienas dar ligoninėje verkiau dėl to, kad verkia mažoji, verkiau, nes mažoji neverkia, verkiau, nes atrodė, kad su patikėta atsakomybe už mažą žmogų nesugebėsiu susitvarkyti <..>”

“Praėjo jau lygiai dvi savaitės po gimdymo ir galiu pasakyti, jog tik dabar pradėjau labiau atsipalaiduoti ir kiekvieną dieną nebeverkti. Po gimdymo buvo labai sunku atsitiesti dėl sveikatos, buvo sunku vaikščioti, nes skaudėjo kirptas vietas, tas mane labai liūdino, nes atrodė tas skausmas ir būsena išliks visada. O tai man neleido 100 proc pasirūpinti vaikais. Tačiau sunkiausia buvo dėl pirmagimio, kad jam šiuo metu negaliu skirti daug laiko, dėmesio, nes mažylį reikia dažnai maitinti, migdyti (pirmagimis susitvarkė daug geriau, negu aš pati, nes brolį priėmė labai smagiai, labai ji myli, bučiuoja, o ir pavydo kol kas nėra), tačiau man pačiai dar vis ašaros byra pagalvojus apie pirmagimį, nes gimus mažyliui jis atrodo taip greit užaugo.”

“Prieš gimdymą turėjau labai daug expectations (lūkesčių –vertimas), kaip viskas bus gražu, meilė liesis per kraštus ir panašiai. O baigėsi visai priešingai, gimė vaikas, buvo beprotiškai skausminga. Uždėjo man tą mažylį ant krūtinės ir aš nežinau kaip jaustis… Galva tuščia, euforijos nepajutau…Pirmas dienas ligoninėj mano pačios mama mano vaikui buvo labiau mama nei aš pati… Bijojau vaiką paimti į rankas.O ir šiaip po gimdymo net nelabai atsistojau..Pirmos dvi savaitės buvo laabai sunkios, nes negalėjau sėdėti, o ir vis dar nesupratau kaip čia jaustis. Ta išsvajota meilė savo vaikui atėjo pamažu. Aišku iki tol galvojau, kad esu nenormali, gi kaip čia nemyli visa savo esybe.”

Tokius ir panašius jausmus pirmosiomis savaitėmis po gimdymo patiria net 4 iš 5 moterų! Pogimdyminis liūdesys („baby blues“) pasirodo praėjus kelioms dienoms po gimdymo, ar netgi anksčiau – ypač, jeigu gimdymo patirtis buvo neigiama, gimdymas sunkus, traumuojantis. Viena iš priežąsčių, kodėl moteris kelias savaites po gimdymo jaučiasi itin emocinga, irzli, dažnai verkia yra hormoniniai pokyčiai. Po gimdymo organizmas turi „persitvarkyti“ iš nėštumo rėžimo į pogimdyminį, tad į svarbiausias proceso valdymo vietas stoja visiškai kiti hormonai – atsakingi už gimdos susitraukimą, laktaciją ir kt. Šie hormonai veikia ir mamos emocinę būseną. Kartu keičiasi ne tik moters organizmas, bet ir visas gyvenimas, ypač jeigu tai- pirmagimis. Suvokti, kad nuo šiol viskas bus kitaip, priimti naują rutiną, naujus vaidmenis ir atsakomybes reikia ne tik laiko, bet ir emocinių išteklių. Neretai šie dideli pokyčiai pradžioje kelia nemažą nerimą ir liūdesį. Ir galiausiai, tačiau ne mažiausiai įtakos turi miego trūkumas bei žindymo pradžios iššūkiai, kuriuos priimti dažniausiai reikia taip pat kelių savaičių.

Pogimdyminis liūdesys kiekvienai moteriai pasireiškia vis kitaip, tačiau dažniausiai būna vienas ar keli iš šių :

Verksmingumas. Verkiama ir dėl paprastų, mažų dalykų, situacijų.

Irzlumas, nepastovi nuotaika.

Sunkumas suvokti, jog ant laikų rankomas naujagimis – Jūsų. Taip pat dažnai įvadijama, jog nepavyksta pajausti „TO ryšio“ su mažyliu iškart po gimimo.

Senojo gyvenimo ilgesys, sentimentalumas.

Nemiga

Sunku priimti sprendimus, aiškiai mąstyti.

Šios emocijos gali lydėti nuo kelių dienų iki kelių savaičių po gimimo. Kaip jų metu sau padėti?

  Ilsėkitės. Gimdymas reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių išteklių. Nei vieni, nei kiti, kad ir kokia stipri moteris bebūtų, nėra beribiai. Tad leisti sau pamiegoti su naujagimiu, pagulėti, kol jis žinda ar ramiai būdrauja yra labai svarbu. Žinau, žinau, kaip yra juokaujama – „miegok kai naujagimis miega, tai ir skalbk kai naujagimis skalbia“, bet dviguba skalbimo mašinos „pamaina“ ar šaldyti virtiniai vyro pietums yra tikrai mažesnis blogis už išsekusią naują mamą.

  Prašykite pagalbos. Jei tik leidžia galimybės – leiskite artimiesiems perimti bent dalį rutinos ir dėl to nekaltinkite savęs.

  Gerai maitinkitės ir praleiskite laiko gryname ore. Subalansuota mityba ir kelios valandos per dieną lauke visais laikais buvo laikoma stebuklingais vaistais tiek kūnui, tiek protui.

  Išsikalbėkite. Kad ir kokie jausmai Jus užklumpa – nebijokite ir nesigėdykite apie juos kalbėti, juos įvardinti. Jei artimo žmogaus, kuris išklausytų nėra, galima kreiptis į specialistus, nemokamas pokalbių linijas arba netgi draugiškas, tolerantiškas fb bendruomenes.

  Skirkite laiko sau ir savo partneriui. Nors visas gyvenimas šiuo metu sukasi aplink naujagimį, tačiau prisiminti save ir partnerį yra itin svarbu. Tai nauja patirtis jums abiems ir proga pažinti vienas kitą visai kitaip, tuo pačiu palaikant vienas kitą ir augant kartu.

  “Gimdžiau per karantiną, todėl būdama gimdymo namuose bandžiau tai nurašyti tam, kad su mažiuku visą laiką buvome tik dviese. Tačiau grįžus namo niekas nesibaigė, nors juose laukė vyras ir du vyresnieji sūnūs. Nuolatinė baimė likti dviese su vaiku, nesibaigiančios ašaros dėl visko. Nežinau kaip taisyklingai įvardinti šį laikotarpį, bet viskas truko apie 3-5sav. Padėjo kalbėjimas su vyru, artimaisiais. Reikėjo išsikalbėti, išsakyti savo jausmus, mintis. Svarbiausia, kad buvau išklausyta. Ir dabar galiu trigubai džiaugtis motinyste”

   “Pagimdžiau ir dvi savaites po gimdymo ištisai verkdavau. Dabar keista prisiminti, bet ašaros byrėdavo jei tik kas sunkiau, jei kas ką pakritikuodavo, jei vyras pasakydavo kaip myli. Manau, kad labai jautriai ir užaštrintai reagavau į hormonų pokyčius ir vis pergyvenau, kad nebūtų tą pogimdybinė depresija. Dukrytės labai laukėme, pagimdžiau tikrai lengvai, tad nebuvo fizinio nuovargio, koks galbūt būna kai gimdai paromis, plyšti ar extra cp., Bet strigo žindymo pradžia. Pienas atsirado tik 5ta parą, nors dukrytė kabojo ištisai. Matyt toks organizmas – labai pergyvenau, nes misisnukais man atrodė tragedija, dar gimdymo namuose akušerė jo sumaitino nakčiai ir mane ištiko pirmas beviltiško pavydo priepuolis. Net kartojau, kad daugiau vaikų tai tikrai ne – čia ir miegoti negaliu, ir skauda žindyti, žaizdos kruvinos ir t.t., bet sulig antra savaite nuėmė visą šitą ašarų pakalnę, pradėjau rasti kada pomiegoti. Emocinis nuovargis baigėsi, žindymas susitvarkė gerokai vėliau, bet visoms ateičiai visada sakau – pasiruošti ne tik gimdymui, o Toms pirmoms paroms, kai laidoji save kaip „laisvą ir nepriklausomą mergiotę” ir tampi mama, nuo kurios priklausoma labai trapi gyvybė. Labai tikiu, kad nesusitvarkius, negavus palaikymo iš vyro, tas hormonų disbalansas pastūmėja moteris į depresiją. Ir, žinoma, yra tų, kurios to taip ryškiai neišgyvena. “

   Visgi, kartais laikas eina, o neigiamos emocijos ne tik, kad neblėsta, bet stiprėja, jų įvairovė tik plečiasi. Ir “baby blues” tampa pogimdyminiais emociniais sutrikimais.

POGIMDYMINIS NERIMAS

   Jis nėra nei pogimdyminis liūdesys, nei pogimdyminė depresija, todėl kartais yra vadinamas jų pusbroliu, ir tai – gana taiklus apibūdinimas !

“Iškart po gimdymo viskas buvo super, jaučiausi užtikrinta, saugi, nors tai pirmas vaikelis. Tačiau grįžus namo viskas apsivertė. Žinoma prisidėjo ir nuovargis, tačiau pirmas kelias savaites tiesiog bijojau, kad pasilikusi viena nepasirūpinsiu savo vaiku ir kad ir kaip kvailai skambėtų, bijojau kad jis numirs, dėl to tikrai labai daug pergyvenau, bet padėjo vyras labai, stengėsi po darbo leisti pabūti vienai, pamiegoti.”

“Mano emocinė būsena buvo labai prasta. Gimdžiau užsienyje, gimdymas buvo iš tų atveju kai daktarai sakė „tau tikrai taip nebus, toks pasitaiko labai retai”. Grįžus namo, ištisai verkiau prisiminus gimdymą. Paskui sekė nuolatinė baimė, kad vaikui nieko neatsitiktų, tikrindavau ar kvėpuoja, bijojau likti viena, nes ne duok dieve man kažkas atsitiks ir t. T.. Tai trūko gerus 5mėnesius, net ieškojau pagalbos internete, nes įtariau depresiją. Bet bijojau kažkam sakyti, nes galvojau, kad taip turbūt yra visom ir nėra ko čia prisigalvot… Bijojau, kad pagalvos jog man reikia tik dėmesio. Nors ir nebuvau viena, du mėnesius su manim buvo vyras, buvo atvykusi ir mano mama.”

Normaliu atveju visas nerimas dėl mažylio, savęs, aplinkinių yra normali dienos dalis, tam tikras „fonas“, kuris neužvaldo minčių, tačiau yra šalia ir padeda užtikrinti mažylio saugumą, išvengti tam tikrų pavojingų situacijų. Esant pogimdyminiam nerimui visos baimės ir neigiamos mintys tampa nebe fonu, o įgija pagrindį vaidmenį. Nuolatinė baimė, nevilties ir net panikos jausmas, baisių situacijų, galimų (ir nelabai) scenarijų modeliavimas ir jų išgyvenimas mintyse – visa tai patiria iki 10 procentų moterų po gimdymo. Pogimdyminis nerimas nuo pogimdyminės depresijos skiriasi išimtinai tuo, jog depresijos metu moteris jaučia stiprius neigiamus jausmus, dažnai sumišusius su apatija, o pogimdyminio nerimo atveju moteris priešingai, – jaučia paniką ir baimę, perdetą rūpestį dėl mažylio.

Autorė ir gydytoja Sarah Gottfried rašė – “Manau, pogimdyminio nerimo atveju yra netenkama sugebėjimo išlaikyti balansą ir ramybę, kai tuo tarpu pogimdyminės depresijos atveju netenkama širdies”.Deja, pogimdyminis nerimas nėra tik ramybės ir susitvardymo nebuvimas. Jis turi ir fizinius simtomus – padažnėjusį širdies ritmą, “karščio šuorus”, galvos svaigimą, pykinimą, sunkumą kvėpuoti. Kas išprovokuoja pogimdyminį nerimą?

Pogimdyminis nerimas dažnai pasireiškia moterims, kurios yra jautrios ar linkusios į perfekcionizmą, OKS (obsesinį konvulsinį sutrikimą), turi depresijos ar mitybos sutrikimų istoriją, skydliaukės f-jos sutrikimą. Ir nors minėtieji yra rizikos faktoriai, ištiesų bet kuri moteris gali patirti pogimdyminį nerimą. Rūpestis dėl mažylio, pasikeitusi rutina, santykiai su partneriu – visa tai, kas sukelia laikiną pogimdyminį liūdesį gali išprovokuoti ir nerimą. Pažymima, kad į tokią būklę yra itin linke tos moterys, kurios prieš tai buvo patyrę persileidimą (-us), taip pat tos, kurių vaisiaus /naujagimio būklė buvo komplikuota.

„Pirmo mėnesio nenoriu prisiminti. Ir manau dar ilgai nenorėsiu. Gimdymas buvo sklandus, greitas, karantino metu teko būti vienai, buvo kiek liūdna. Bet liūdniau, kad ir grįžus namo teko būti vienai. Vaiko tėvas mus paliko. Net neatėjo. Be jokių paaiškinimų, pasiaiškinimų ar atsiprašymų. Tuo metu buvo laimingiausios ir liūdniausios dienos vienu metu. Bet labiausiai aš bijojau. Būti viena su mažyliu. Kartu būdavo mano šeima, bet artėjant vakarui visi važiuodavo į savus namus ir aš verkdavau. Pykau ant visko, visų. Bet tuo pačiu ir vėl bijojau, kad mano neigiamos emocijos persiduos vaikui, jis bus neramus. Taip diena po dienos ėjo ir baimė pradėjo mažėti, atsirado vėl jėgų, pasitikėjimo savimi.Šiandien, einant ketvirtam mėnesiui, pakeisčiau tik vieną dalyką – paprašyčiau, kad bent kartais liktų pas mane nakvoti. O daugiau, liūdnos dienos praėjo, tikiuosi nebeateis, baimė vis dar yra greta, tik jau sumažejusi, su tokia ja aš galiu ir susidraugauti. „

Priešingai , nei “baby blues” atveju, pogimdyminis nerimas jau yra rimtesnis emocinis sutrikimas ir taip paprastai nepraeina. Negydomas pogimdyminis nerimas gali trukti neribotą laiką, o sunkiais atvejais peraugti į psichinę ligą. Būtent todėl yra rekomenduojama kreiptis į specialistus nelaukiant, kol nerimo priepuoliai ir juos lydintys simptomai išsispręs patys. Kartais, žinoma, laikui einant pogimdyminio nerimo “demonus” pavyksta įveikti ir pačioms, su artimųjų pagalba, tačiau su specialistų priežiūra viskas gali vykti greičiau, ir, be abejonės, sklandžiau.

Kalbant apie pogimdyminę emocinę būklę vienas iš itin svarbių ją lemiančių faktorių, žinoma, yra pats gimdymas. Ir nors patirti liūdesį, pogimdyminį nerimą gali ir tos moterys, kurių gimdymo patirtis buvo labai teigiama, moterys, kurių patirtis buvo daug liūdnesnė, sudetingesnė ar netgi traumuojanti, be abejonės turi didesnį polinkį į pogimdyminius emocinius sutrikimus. Ir vienas jų, sukeltas išskirtinai traumuojančios pastojimo, nėštumo ir gimdymo patirties vadinamas POGIMDYMINIU POTRAUMINIU STRESU.

POGIMDYMINIO POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS

“Po pirmo gimdymo jaučiausi kaip niekam nebereikalingas įpakavimas, prekė išlukštenta, o įpakavimas išmetamas. Hemoglobinas nukrito po gimdymo iki 80 ir negebėjau pati stovėti, nes iš kart griūdavau, pirmą kart po gimdymo nuėjusi į wc nualpau, o pirmi žodžiai iš gydytojos man atsipeikėjus buvo „na ir silpna papuolė”. Buvau melžiama vyro akivaizdoje vo sugebanti kalbėti, nes vaikui reikia pieno, o aš per „prasta”, nes nenulaikau jo rankose. Iš ligoninės vyras mane išsivežė pasirašęs, kad nereiktų būti tų 3 parų, nes būčiau tikrąją tą žodžio prasme pasidarius sau galą.”

💙„Mano emocinė būklė iš pat pradžių buvo puiki, nes juk gimė sveika dukrytė. Tačiau ji ginė ekstrinio Cezario pjūvio būdu. Grįžus namo prasidėjo emociniai „smagumai”..maitinu dukrą ir verkiu, kalbu su vyru ir verkiu. O kodėl, nesuprantu. Vis iškildavo klausimai ar tikrai buvo tinkamas laikas susilaukti vaikelio, kaltinimai, kad pati nepagimdžiau, kad kokia aš bloga mama, nes to nesugebėjau. Nenorėjau niekur eiti, verkdavo dukra, verkdavau ir aš. Su vyru prieš gimdymą buvom pakalbėję, kad gali iškilti tokia situacija, nes nežinia, kaip pogimdyviniai hormonai mane paveiks. Todėl jis mane vos ne per prievartą tempė į lauką, su vežimuku vaikštinėti lauke, kad galva prasivėdintų. Negana to, dar ir žindymas nebuvo iš lengvųjų…speneliai nučiaumoti, skausminga, kad ir su antspeniais. Galų gale dešiniojoje krūtyje prasidėjo laktostazė, bandžiau visaip masažuoti, tada mastitas, antibiotikai nepadėjo, nes jų fone vis tiek temperatūra palei 39. O galiausiai ir krūties pūlinys..Dėl šios priežasties atsidūriau ligoninėje skubiai konsultacijai pas chirurgą ir stacionariniam gydymui. Vėl operacija, vėl pilna narkozė, o negana to, kad dar 5 dienas buvau atskirta nuo dukros, nes neleido ligoninėje su ja būti..dar prieš atsigulant į ligoninę, diena prieš buvau Klinikose priimamaje, tai pasitaikė „maloni” gydytoja, kuri mėtė replikas, kaip kad kokia aš mama, jei nesugebu išsi masažuoti krūties, kad chirurgai man supjaustys krūtį, kad vėliau vėžiu susirgsiu..atvirai, aš tada gulėdama kūkčiojau, spaudimas nukritęs…Džiaugiuosi bent tuo, kad Kauno klinikinėje mane priėmė labai geras ir nuoširdus chirurgas su 30+ metų patirties, kuris dar ir užjautė dėl visų dalykų. Po visko su chirurgu priėmėm bendrą sprendimą, kad reikės vartoti laktaciją stabdančius vaistus, kad neatsinaujintų infekcija <..> Dabar stengiuosi susigyventi dar ir su ta mintimi, kad tik pusantro mėnesio pati maitinau dukrą. Kartais būna sunku, nes sulaukiu iš giminių tokių replikų, kad dukrą maitinu kaip paršiuką ir panašiai..bet labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vyrą, kuris viską atlaikė kaip stiprus ąžuolas, nors mačiau iš akių, kad jam sunku kaip man, nors jis nieko nesakydavo, per tą laikotarpį 5kg neteko. Mano žinutė būtų tokia, kad nereikia bijoti apie tai kalbėti, nors Lietuvoje vis dar tabu yra ši tema. Ir žinutė vyrams, kad palaikytų moteris, kad ir kokia jų emocinė būklė bebūtų, nes vis dar dauguma vyrų nesupranta apie emocijas po gimdymo.“

   Pogimdyminį potrauminį streso sutrikimą sukelia tiek sudėtinga pastojimo istorija, tiek nėštumo metu patirtos būklės, tiek, žinoma, neigiamos gimdymo patirtys. Plyšimai, ekstra cezario pjūvio operacija, vaisiaus petukų distocija, stiprus kraujavimas – visa tai priskiriama prie traumuojančios gimdymo patirties ir gali išprovokuoti PPS. Šią būklę gali sukelti ir sunki patirtis po gimdymo – neišnešiotas (-i) naujagimis(-iai), sudėtinga naujagimio būklė ar dideli žindymo sunkumai.

„Mano visas nėštumas buvo labai lengvas, labai džiaugiausi savo pilvuzu, laukiau vaikelio ir buvau nusiteikusi, kad gimdymas bus toks pat lengvas. Tačiau gimdymas buvo daug sunkesnis nei tikėjausi, reikejo gydytojams įsikisti, netekau daug kraujo, kelias dienas turėjau buti ligonineje, kur net negalėjau atsistoti pakeisti savo naujagimio. Negana to, kad pati jaučiausi labai prastai, naujagimė dukra pirmą naktį miegojo porą valandų, o nuo antros paros pradėjo verkti be sustojimo…. Visą naktį skardžiu balsu. Buvo neįtikėtinai sunku tiek emociškai, tiek fiziškai. Tuo metu man atrodė, kad man tas vaikas išvis tik ‘iš reikalo’ rūpi, o ir mama nusprendžiau, kad ištikrųjų nelabai noriu būti. Situacijos nepataisė ir lankytojai. Aš savo mamos jau neturiu, o vyro mama atėjusi I ligoninę tik nuogąstavo, kad Jos sūnus atrodo pavargęs… Tai mane liūdino ir skaudino. Nes viduje jaučiausi daranti didelius dalykus, praėjusi pro sunkias patirtis, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. O ir grįžus is ligoninės reikalai smarkiai nepagerėjo. Nuobodumo jausmas buvo viską apimantis. Tą laiką prisimenu gan tamsiai. Ir tik bijodavau, kad dukra man likus vienai su ja nepradėtų rėkti.

Dabar mano dukrai pusantrų metukų. Manau, reikalai ėmė gerėti nuo maždaug 6 mėnesių. Dabar labai ja džiaugiuosi, didžiuojuosi būdama mama. Bet tuo pačiu metu neturiu tų nuostabiai šviesių prisiminimų su naujagimiu. Man tiesiog nebuvo labai faina…“

Nors ir akušerė, noriu išskirti vieną, įpatingą, aukščiau kelių moterų išsakytą faktorių – personalo elgesys. Tai, kaip personalas elgiasi, bendrauja, kaip leidžia gimdyvei jaustis išklausytai, saugiai ir gerbiamai akivaizdžiai turi itin didelės įtakos moters būklei po gimdymo ir net gali išprovokuoti tam tikras emocines būkles. Deja, dar vis gajus netoleruotinas elgesys tiek akušerių, tiek akušerių-ginekologų tarpe.

Ka patiria moteris, esant PPS?

Pirmiausia, tai vėl ir vėl išgyvenama neigiama patirtis (tarkim, traumuojantis gimdymas vis kartojamas lyg filmas mintyse, ypač nakties metu). Taip pat moteris jaučiasi prislėgta, turi miego sunkumų, patiria nerimą, panikos priepuolius. Esant potrauminiam pogimdyminiam streso sutrikimui dažnai yra bandoma atriboti save nuo aplinkos. Nuo artimųjų, specialistų ar net mažylio – nuo viso likusio pasaulio.

Ir nors PPSS labai primena pogimdyminę depresiją, ir net dažnai yra būtent jai ir priskiriamas, visgi, jie šiek tiek skiriasi. PPSS sukelia trauma, stipri neigiama patirtis, kai tuo tarpu pogimdyminę depresiją sukelia hormoniniai moters organizmo pokyčiai. Nuostabu tai, kad nors ir tam reikia laiko, pastangų – PPSS, kaip ir aukščiau minėtos emocinės būklės yra tikrai išgydomas. Tačiau tam reikia nedelsti kreiptis į specialistus. Yra ne viena terapija, gydymai (nebūtinai medikamentiniai), kurie gali būti taikomi šiuo atveju.

   Tiek įvairaus sudėtingumo ir sunkumo emocinių būklių, tiesa…? Ir dar neatkeliavome iki pogimdyminės depresijos. Dažnai, kai moteris patiria tiesiog pogimdyminį liūdesį, ar nerimą tai aplinkinių yra vadinama depresija. Tiesa ta, kad depresija yra labai kompleksiška, sudėtinga, stigmatizuojama būklė, todėl apie ją verta rašyti atskirą straipsnį.

Šiuo įrašu noriu parodyti, kad gimdymas ir pogimdyminis laikotarpis neturi būti romantizuojamas, kad jo nereiktų įsivaizduoti (ir kelti sau lūkesčių) pagal filmuose ar soc. medijose rodomas akimirkas. Kartais pogimdyminis laikotarpis būna sunkus, pripildytas ir neigiamų jausmų, kurie nėra nenormalūs, o juos patiriančios moterys – nėra blogos mamos ir neturi jaustis vienišos. Kalbėti apie savo išgyvenimus – tai pirmasis žingsnis kelyje link išgyjimo.

 „Būna ir apatijos dienų kai nebesinori nieko daryti o tik pragulėti ir pralaukti kol diena pasibaigs. Bet būna ir smagių dienų, kai vaiko šypsena nubraukia visus sunkumus ir save įprasmini bei suvoki, kad tavo pasirinkimas auginti vaiką buvo labai laiku ir vietoje ir tikrai atveria kitokių galimybių ❤“

„<..>Bet kaip visada ateina šviesa. Po truputį pradėjau pažinti dukrą, susitaikiau kad valgysim daugiau pusfabrikačių,kad tos dulkės, ar ne plauti indai dar gali palaukti, dieną ar kitą.Svarbiausia mano mažoji dukrytė,kuri kiekvieną dieną dabar man atneša šypseną ir tokią didžiulę meile,kurios net aprašyti neįmanoma“

„Šiandien 7 savaitės po gimdymo. Jaučiuosi daug geriau nei pirmas savaites. Dabar pamilau save labiau nei prieš nėštumą. Su likusiais kilogramais ir strijomis ant pilvo, su žymiai didesne viena krūtimi, ypač kai pamirštu, iš kurios maitinau kūdikį. Esu stambi, bet beprotiškai noriu nešioti aptemptas sukneles. Žinoma, trūksta laiko savo odos priežiūrai ar plaukams, bet didžiuojuosi būdama mama, pirmą kartą. Nes nesvarbu, kad kitiems aš negraži ar dar kokia, žinau, kad mano sūnus mane mylės besąlygiškai, nesvarbu kokia būčiau. Patarimas plius dydžio mamytems: būkite savimi svarbiausia mylekite save “.

P.s. noriu pažymėti, kad nei vienos moters nepriskiriu kuriai nors būklei pagal Jos istoriją ir esu itin dėkinga už drąsą pasidalinti savo istorijomis.

Pagalba patiriant sunkumus :

Pagalbos moterims linija – moters pagalba moteriai išgyvenančiai sunkumus , 8-800 66366 visą parą , www.pagalbosmoterimslinija.lt

Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams , 8-800 90012 I-V 11-13val. ir 17-21val. , www.tevulinija.lt

Šeimos gerovės specialistai “Padedu augti” – pagalba per anksti gimusio kūdikio tėvams – konsultacijos, savitarpio pagalbos grupės, 8-677 81570, 8-689 98794 , www.padeduaugti.lt

Neišnešiotų naujagimių asociacija – pagalba anksčiau laiko gimusio kūdikio tėvams- psichologinė pagalba, tėvų paramos grupės, patarimai ,8-615 57028 , www.neisnesiotukas.lt

Pagalba Sau – Sveikatos apsaugos ministerijos svetainė apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą , www.pagalbasau.lt

Vilties linija – Nemokama emocinė parama telefonu visą parą ,116 123 , www.viltieslinija.lt

Tu esi – informacija esant savižudybės krizei ir ieškant pagalbos sau bei šalia esančiam žmogui , www.tuesi.lt

Krizinio nėštumo centras – pagalba neplanuotai pastojus, netekus vaikelio, patiriant pogimdyvinę depresiją , 8-603 57912 M.K.Paco g. 4, Vilnius , www.neplanuotasnestumas.lt

VŠĮ “Ugdymo ir konsultavimo centras“ – kompleksinė psichosocialinė pagalba šeimoms, netekusioms kūdikio , 8-607 59340 , www.kudikionetektis.lt

Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) – Nemokama, konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, visoje Lietuvoje.