„NORIU PAMIRŠTI SAVO GIMDYMĄ, BET NEGALIU” : TIKROS MOTERŲ ISTORIJOS

Jeigu Jūsų dar tik laukia susitikimas su mažyliu, kviečiu čia sustoti. Gimdyme yra nepaprastai svarbus moters tikėjimas savimi bei personalu, pozityvus nusiteikimas. Jūsų gimdymo istorija dar tik laukia. Ir tebunie laukimas pripildytas pačių nuostabiausių minčių ir istorijų.

Taip pat straipsnis neskirtas jautrioms moterims. Tekstas yra papildytas tikromis moterų istorijomis, kuris gali sukelti neigiamus jausmus ar šokiruoti.

Gimdymas yra vienas stipriausiai moterį keičiančių įvykių, be abejonės.  Ir dažniausiai šis įvykis mamos atmintyje prisimenamas kaip šviesus, pozityvus – visi sunkumai, skausmai išblėsta prieš susitikimo akimirkos nuostabumą. Tačiau realybėje, nors ir rečiau, bet nutinka ir taip, kad gimdymas tampa tamsiomis spalvomis nuspalvinta patirtimi, kuri giliai ir stipriai sukrečia moterį tiek emociškai, tiek fiziškai, palieka ilgai negijantį randą – traumą.

Kaip trauma tampa PPTSS – pogimdyviniu potrauminio streso sutrikimu?

Apie emocinę traumą sukeltą potyrių, susijusių su didele baime dėl savo ar kito žmogaus gyvybės, buvo pradėta kalbėti pasaulinių karų metu, stebint specifinius stiprius karių emocinės būklės pasikeitimus. Terminas  „potrauminis streso sutrikimas“ atsirado ,palyginus, visai nesenai, prieš 50 metų.

 Nėštumas ir gimdymas nėra karas, tačiau tai nenuspėjamas procesas, kurio metu atsiradus tam tikriems veiksniams moteris gali patirti ne menkesnę baimę dėl savo ar naujagimio (-ių) saugumo, gyvybės.  Iki 44 proc moterų (įvairių tyrimų duomenys svyruoja) savo gimdymą įvardina kaip vienaip ar kitaip traumuojantį, ir maždaug 3 proc. Šių atvejų baimė bei situacija yra tokia stipri ir giliai paveikianti, kad sukelia pogimdyvinį potrauminio streso sutrikimą.

Nors ne kiekviena gimdymo trauma baigiasi pogimdyviniu potrauminio streso sutrikimu, tačiau didesnę riziką šiam turi moterys, kurios patyrė:

  • Skubią cezario pjūvio operaciją dėl savo ar vaisiaus būklės;

„Mano gimdymas baigėsi ekstra CPO, kam aš visai nebuvau pasiruošus, nes atrodė neaktualu. Atrodė, kad mano kūnas tikrai žinos ką ir kaip daryti, tad pats gimdymas net nekėlė baimės. Tačiau pasirodo, pagimdyti pati nesugebėjau. Tad prisiminimai, dar gan švieži, bet kol kas labai traumuojantys. Nepilnavertiškumo jausmas, nuoskaudos, nusivylimai. Atrodo, trauma visam gyvenimui.  Ir tai niekaio nesusiję su vaikučiu, labai jį myliu! Bet vis verkiu vyrui: bet aš gi jo nepagimdžiau.. Galbūt, jei būtų planuota arba bent jau apsvarstytas šis variantas, viskas būtų kitaip. Bet kol kas labai sunku susigyventi su tuo, kaip viskas įvyko“ (čia ir toliau – tikrų moterų istorijų ištraukos, kurių nepriskiriu pogimdyviniam potrauminio streso sutrikimui. Jos iliustruoja išgyvenimus, kurie gali vesti į PPTSS)

  • Sudėtingą, itin ilgą, skausmingą gimdymą;
  • Gimdymo užbaigimą vakuumo ekstraktoriaus ar akušerinių replių pagalba;
  • Sunkią savo būklę susijusią su nėštumu ir gimdymu (eklampsija, stiprus, pavojingas kraujavimas, 3 ar 4 laipsnio tarpvietės plyšimai);

„Netekau labai daug kraujo, 2 paras negalėjau savo mažytės paimti ant rankų, nes plaštakos nuo katerių ir skysčių leidimo, antibiotikų buvo ištinusios, negalėjau sulenkti pirštų,  nei pampersų pakeisti… Viską atliko vyras <…>. Gal kitoms atrodytų čia nėra jau taip baisu, bet aš prisiminus savo gimdymą verkiu,  iš džiaugsmo, kad turiu pačią nuostabiausią mergytę, ir dėl to, kad mane paveike psichologiškai labai gimdymas. Kai kitos sako, kad kai padeda vaiką ant krūtinės ir pamiršti visą skausmą, tai… Taip, kai uždėjo mergytę ant krūtinės nėra nieko nuostabesnio, bet skausmo ir ką man teko patirti niekad nepamiršiu..“

  • Baimę susijusią su naujagimio sveikata (naujagimis  neišnešiotas, reikia intensyvios priežiūros dėl komplikuotos būklės);
  • Naujagimio praradimą;
  • Akušerinį smurtą;

Apie pastarąjį plačiau – kad ir kaip būtų gaila, toks dalykas egzistuoja ir šiais laikais. Akušerinis smurtas apibūdina smurtą prieš gimdyvę tiek emociniu, tiek fiziniu lygmeniu iš personalo pusės. Tai gali būti grubus, šiurkštus, pasityčiojantis elgesys su gimdyve, jos nužmoginimas gimdymo metu, norų ignoravimas (moteriai neleidžiama priimti sprendimų gimdymo metu neturint tam medicininio pagrindo, pvz. Liepiama stangintis gulint, kai moteris nori atsitūpti ir t.t.). Taip pat intervencijų taikymas neinformavus,  prieš moters sutikimą, natūralaus sklandžios eigos gimdymo pavertimas patologiniu procesu (membranų atsluoksniavimas, vaisiaus vandenų nuleidimas be indikacijų, tarpvietės audinių tempimas, epizitomija prieš moters norą ir t.t.). Gimdymas, kuriame moteris gąsdinama, kad jos veiksmai gali pražudyti naujagimį, vengiama komunikuoti ir informuoti apie eigą bei atliekamas procedūras kai ji išsigandusi, ypatingai grubiai atliekamos skausmingos procedūros gali sukelti ar prisidėti prie gimdymo traumos, kuri ves į PPTSS.

„Mano gimdymas paliko labai nemalonius prisiminimus, bet labiau traumavo mano vyrą. Atvykus gimdyti gavome labai mažai priežiūros ir rūpesčio iš personalo. Atvykus 8 val. pirmą kart pas mane atėjo 11 val., nuleido vandenis, jie buvo žali ir paskui tik 18h atėjo pažiūrėti ar neprasidėjo veikla. Jai neprasidėjus pradėjo skatinti ir iki 23h išeinant į gimdyklą gydytoja nebuvo atėjus apžiūrėti manęs. Sakė, kad daug gimdančių moterų, todėl pas mane taip retai ateina, nieko nespėja. Išėjus į gimdyklą mane labai kratė šaltis, visa purčiausi, bet gydytoja tik pasityčiojo, kad man negali būto šalta, nes čia šilta ir man reiktų pasirūpinti savo psichologine būkle jei jau purtausi nuo gimdymo. Visa tai nieko nereikštų, jei ne tai, kad kai gydytoja jau pamatė dukrytės galvyte, pasakė, kad kai prasidės kitas sąrėmis stumčiau ir išėjo iš gimdyklos. Joje likome dviese su vyru. Prasidėjus sąrėmiau stumiau ir gimė mūsų mergytė. Bet niekas jos nepriėmė. Ji nučiuožė nuo tos kėdės ir įkrito į apačioje esantį metalinį indą. Vyras išbėgo kviesti personalo ir tik tada atėjo pas mus akušerė. Ačiū dievui aš to vaizdo nemačiau, kaip ten guli mano mergyte, bet vyras dar dabar, kai jai 10 mėnesių, apsiverkia tai prisimines.. Gydytoja atėjus dar pasijuokė, kad buvo žali vandenys, o nepridusus mergyte ir rėkia. Labai skaudu prisiminti.. Džiaugiuosi tuo, kad mūsų mergytė sveika ir tas kritimas kol kas atrodo nepaliko jokių pasekmių..“

„<..>Skauda nežmoniškai, vyrui liepta už pečių mane „spyruokliuot” nes „matai, kad žmonelė tingi pati”. Po 4 valandų spyruokliavimo, sustugau kaip žvėris, ir akušerė liepė jau gulti ant lovos, nes stumsiu. Prašiau, kad leistų stovint – vėl „nu čia dabar – gulk tik”. Duodant vaikui krūtį pirmą pasimatymo akimirką, akušerė buvo nepatenkinta mano mažomis krūtimis ir skausmingai tampė spenelį vaikui į burną.“

„Pamenu guliu ant  tos lovos, o man niekas neleidžia judėt. O taip norėjosi. Suprasčiau su vaikučiu kas blogai būtų, bet kiek stebėjo – viskas puiku. Žodžiu, kaklelis buvo atsivėręs jau pilnai ir tikrai ilgą laiką, bet vaikučio galvytė aukštai . Manau, kad vaikutis negalejo įsistatyti nes praktiškai visiškai nejudėjau. Neleido. Skausmas nebepakeliamas – atrodė gimda plyš. Maldavau, kad ištrauktų tą vaiką iš manęs. Gydytoja sakė jei sutinku galim atlikti CPO – aš jau su bet kuo būčiau tuo metu sutikus. <..> Laaabai stipriai įsirėžė akušerės žodžiai, kad aš pasiduodu, kad nepadariau to ką turėjau padaryt. Šitie žodžiai labai stipriai prisidėjo prie pogimdyvinės depresijos atsiradimo, su kuria kovoju iki dabar nors dukrytei jau metai. Suleido vaistų ir nuvežė į operacinę. Sako eik. Atsistojau, o nieko nejaučiu, net kojos nepajudinu. Seselės baisiausiai aprėkė mane ar kolegas, jau nebesupratau, bet jaučiausi toookia pažeidžiama ir vieniša tuo metu. Operacijos metu vienas gydytojas taip rėkė ant kito “ką čia darai <…> pažiūrėk, ką čia pridarei “ ir pan. kad aš nuoširdžiai susitaikiau su tuo, kad tikriausiai mirsiu <..> Jaučiau praktiškai viską, aišku skausmo tokio kaip ir ne, bet tas jausmas kaži ar ne labiau tramuojantis. <…> Dėl ko labiausiai liūdna tai, kad neturėjau galimybės judėti, kad viskas buvo labai skubinama, kad likau taip ir nesupratus, kas su manim ten operacineje atsitiko ir kad aš “pasidaviau”. Dar dabar kyla mintys, o kas būtų buvę jei būčiau neprašius CPO? Gal būtume išlaukę ir vaikutis būtų įsistatęs? O jei būčiau kažkaip išsireikalavusi, kad leistų judėti daugiau?“

Kaip pasireiškia ir kaip moters gyvenimą PPTSS įtakoja?

Yra pagrindiniai PPTSS požymiai :

  • Vėl ir vėl išgyvenamos traumuojančio gimdymo akimirkos, kankina košmarai , todėl jaučiamas stresas ir panikos jausmas, panikos atakos. Tai – išskirtinis PPTSS požymis, skiriantis jį nuo traumos ar pogimdyminės depresijos.

„<…>Prasidėjo nerimo priepuoliai vyrui išėjus į darbą. Buvo sunku. Užtruko 18 mėnesių pasijausti savimi vėl. Nuolatinis nerimas dėl kūdikių. Iki dabar kai galvoju apie savo gimdymą man flash backs (iškylantys gimdymo vaizdiniai) būna. Nors atrodo, nieko ten baisaus nebuvo.. Manau taip kaip su manimi elgesi akušerė mane paveikė labiausiai..“

„Dar mąsčiau apie antrą vaiką, bet po tokio gimdymo tai nelabai. <…> Ir vis dar matau ‘flashus’ iš gimdymo, ar reanimacijos. Ne, ačiū.“

  • Stengiamasi vengti bet kokių asociacijų – moteriai sunku kalbėti apie gimdymą, būti šalia ligoninės, kurioje patyrė gimdymo traumą,  eiti pas ginekologą.
  • Jaučiamas nuolatinis nerimas. Moteris būna lyg įtempta styga, nuolat nerimauja dėl naujagimio sveikatos ir visko, kas vyksta jos gyvenime.
  • PPSS patirianti moteris gali užsidaryti savyje, atsiriboti nuo artimųjų ar turėti problemų kuriant ryšį su mažyliu(-iais), priimant motinystę, žindant.

„Mane labai sukrėtė gimdymas. Nors praėjo 2.5 metų, bet baisūs prisiminimai turbūt ir neleidžia pastoti antrą kartą. Vis nesiryžtu… Niekada nemaniau, kad taip skaudės, gimdžiau be nuskausminamųjų, maniau, kad mirsiu pabaigoje, nes gavau skatinamųjų. Ir vaiko nenorėjau matyt kurį laiką, dėl manęs jos galėjo iš viso nebūt, tikrai nebučiau pasigędus..“

  • Kasdienybę lydi neigiamos emocijos. Moteris jaučiasi nelaiminga, neturi jėgų. Gali prastai miegoti (nes naktimis kankina košmarai, įvairios mintys)., neturėti apetito. Kartais jaučiamas ir kaltės , netgi gėdos jausmas dėl to, kas įvyko gimdymo metu.

„ Turėjau labai nekokią gimdymo patirtį kuri mane lydi iki dabar, nors jau 6 mėn praėjo. Bet ji buvo emociškai labai sunki. Fiziškai dabar atrodo labai lengvai, po gimdymo nejutau jokio skausmo, apart vidinio…. O viskas dėl to,kad iškarto po gimdymo mus atskyrė, pas mane buvo problemų – placenta nesišąlino, poto vidinis kraujavimas, kraujo perpilimas. Bet visa tai man buvo taip nesvarbu, kad aš kiekvienai progai pasitaikius prašiau, kad mane perkeltų pas dukrytę. O kai ja nešė pas mane aš tik verkiau -negalėjau jos laikyti nes visur laidai buvo. Negaliu prisiminti jos, kai ji gimė. Negalėjau glausti prie savęs…  Negalėjau jos apsaugoti nuo viso supančio pasaulio. Ir kokia aš mama po tokių dalykų? Nežinau, jaučiuosi dėl visko kalta.“

Potrauminis pogimdyvinis streso sutrikimas gali būti sunkiai suprantamas ne tik pačiai moteriai, bet ir dažnu atveju aplinkiniams. Traumuojanti gimdymo patirtis visuomenėje linkusi būti nuneigiama, numenkinama, o ir frazės „Svarbiausia vaikelis ant rankų, o mama gali ištverti viską“, „tiesiog pamiršk tai“ nepadeda. PPTSS veikia taip, kad traumuojančių vaizdinių moterys negali kontroliuoti, pamiršti ar ignoruoti. Todėl neretai jos jaučiasi vienišos, nesuprastos, jaučia skausmą, kad jų gimdymas ir emocinė būklė yra visiškai kitokie, nei aplinkinių moterų, besidalinančių pozityvia gimdymo patirtimi.

„ Stumti man sekėsi sunkiai. Šalia stovėjęs gydytojas skėsčiojo rankom ir pašaipiai sakė, kad aš nepagimdysiu, nes stumti nemoku, o juk tai mano kaip moters pareiga (tai pakartojo kelis kartus). Po keleto stūmimų gydytojas ir dvi akušerės, užgulė mano pilvą (tai kartojo kelis kartus), kad išstumtų vaiką savo jėga. Skausmas buvo baisesnis už sąrėmius, pamenu pažvelgus į pilvą jis jau buvo plokščias, o vaiko dar nėra. Bijojau, kad per tokį stiprų spaudimą pagimdysiu suluošintą ar negyvą vaiką… Galiausiai išstūmiau jį pati, bet jis neverkė, mačiau, kad kažką daro, tikriausiai kirpo virkštelę, o aš tik galvojau, kas yra, kada jį man uždės ant krūtinės. <..> Jį išvežė į reanimaciją, mačiau jį vos akimirką. Niekas man nieko nepaaiškino. Palata ištuštėjo, likusi akušerė mane sutvarkė. Vėliau buvau palydėta į pogimdyvinę palatą ir tik po kelių valandų, galėjau pamatyti savo vaikelį. Paskutinės gimdymo stadijos metu, iš personalo nesulaukiau jokios empatijos, jokio paskatinimo, supratimo. Su manim kalbejo šaltai ir grubiai, kartais žeminančiai, vienu sudėtingiausiu gyvenime metu… Vyras dalyvauti gimdyme negalėjo dėl staiga pasikeitusios tvarkos, apie kurią mūsų niekas neinformavo. Po gimdymo sekė kiti iššūkiai, nerimas dėl vaikelio sveikatos, žindymas. Laimei po 3 parų mažylį galėjau parsinešti į savo palatą, kur toliau vargau su žindymu. Nors teorinių žinių apie žindymą turėjau nemažai, praktikoje viskas pasirodė kiek kitaip. Kelis kartus pavykus pagauti akušeres prašiau jų pagalbos, bet jos beveik negavau, tik mišinuką vis pasiūlydavo. Verkiau ištisai kartu su vaiku. Buvau visiškai viena su savo jausmais tarp keturių blankių sienų. Tai buvo labai panašu į košmarą, kuriame kažko ieškai, praeivių bandai klausti pagalbos, bet jie praeina tavęs net nepastebėdami, o laikas to kažko ieškant, tirpsta. Nors praėjo beveik pusmetis, bet kaskart prisiminus gimdymą ir tas kelias dienas ligoninėje po jo, graudinuosi. Vis prisimenu tuos nejautrius žmones priėmusius gimdymą ir vienatvę po jo. Beveik kasdien tai prisimenu ir grįžta visi jausmai, kurie buvo išgyventi tuo metu. Sako laikas gydo, tikiuosi. „

Trauma įtakoja ir lytinį gyvenimą, fizinį artumą su partneriu, bei tolesnius sprendimus susilaukti dar vieno vaiko. Pakartotinio traumuojančio gimdymo galimybės baimė ir noras turėti daugiau vaikų kankina ne vieną PPTSS patiriančią moterį.

PPTSS nėra pogimdyvinė depresija, visgi..

Neretai pogimdyvinis potrauminis streso sutrikimas diagnozuojamas kaip pogimdyvinė depresija, tačiau tai nėra tas pats, nors simptomai gali būti ir panašūs. Pagrindinis skirtumas – reali patirta gimdymo trauma, bei pakartotinai išgyvenamos jos akimirkos.  PPTSS ir pogimdyvinė depresija turėtų būti gydomos kaip du atskiri sutrikimai – visgi, beveik pusė moterų su PPTSS patiria ir pogimdyvinę depresiją. Neretai išrašyti medikamentai, turintys padėti nuo moters jaučiamų simptomų padeda tik kovojant su depresija, o PPTSS lieka – ir pradedama galvoti, kad galbūt tai yra normalu, tereikia su tuo susigyventi, ypač, kai specialistai pataria „paleisti ir judėti toliau“.

Kur ieškoti pagalbos ir kaip sau padėti?

Reikia suprasti, kad to, kaip trauma paveikia žmogų nėra įmanoma nuspėti ir nei viena moteris nėra kalta dėl to, jog patiria pogimdyminį potrauminį streso sutrikimą (ir apskritai bet kokį kitą emocinį sutrikimą po gimdymo) . Tai taip pat nėra būklė, į kurią reikia numoti ranka ir išlaukti – pagalba esant pogimdyminiam potrauminiam streso sutrikimui yra itin svarbi.

Pasaulyje, esant PPTSS, šiuo metu taikomi įvairūs efektyvūs nemedikamentiniai gydymo būdai, kartais ir medikamentai . Būklę vertina ir gydymą paskiria psichikos sveikatos specialistas.

Gyvenimas su trauma bei jos sukeltomis pasekmėmis ir kelias į gyjimą kelia daug iššūkių, tačiau žengti pirmuosiu žingsnius ir padėti sau galima :

Rūpinantis savo fizine sveikata. Neretai gimdymo sukelta trauma palieka ir fizinius pėdsakus moters kūne. Jeigu jaučiamas skausmas, diskomfortas,  nedvejojant būtina kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.Emocinei sveikatai didelę įtaką turi ir laikas sau, laikas gryname ore, pagrindinių fizinių poreikių patenkinimas.

Reikia duoti sau laiko. Kiekvienai moteriai jo reikia skirtingai – laiko priimti tai, kas įvyko, laiko gyti, pradėti kalbėti apie patirtą traumą.

Kalbėti tada, kai to norisi. Nereiktų spausti savęs kalbėti apie patirtą traumą su artimaisiais, jeigu jaučiama, kad tai daryti per sunku ar nesinori. Kai kuriais atvejais tenka paprašyti artimųjų gerbti jausmus ir pasirinkimą detales pasilikti sau – tai visiškai normalu. Pajautus, kad reikia išsikalbėti – tai geriausia daryti su žmogumi, kuriuo pasitikima. Kalbėjimas gali padėti pažiūrėti į situaciją iš šalies, suprasti ir išsiaškinti, kas įvyko. Kartais išsikalbėjus jaučiamas palengvėjimas, o kartais suvokiama, kad reikia kreiptis pagalbos.

Priimti profesionalią pagalbą. Ieškoti pagalbos nėra ir neturi būti gėda ar prabanga. Jeigu patirta trauma yra didesnė už pačią moters esybę, įtakoja kasdienybę, motinystę, santykius – nereikia bijoti kreiptis į specialistus. Nešti traumos naštą vienam labai sunku, o specialistai yra tam, kad padėtų – palengvinti naštą ir surasti trumpesnį kelią išgyjimo link. Esant potrauminio streso sutrikimui po gimdymo prireikia ir gydymo, be kurio traumą palikti užnugaryje ir neleisti jai įtakoti tolesnio gyvenimo gali būti neįmanoma.

Nerimaujant dėl finansinių galimybių galima iš pradžių kreiptis į polikliniką, kurioje moteris yra registruota, Psichikos sveikatos centrą.

Rasti „palaikymo ratą“ . Ar tai artimi žmonės, ar panašius išgyvenimus patyrę moterys. Kartais bendruomeniškumas tampa išgyjimo dalimi. Nebūtina ir kalbėti apie išgyvenimus – kartais pakanka tiesiog laiko kartu, bendrų veiklų ir žinojimo, kad moterį supa palaikantys žmonės.

„Palaikymo ratas” – itin svarbus

Noriu ypatingai padėkoti drąsioms moterims, kurios atvirai dalinosi savo gimdymo istorijomis – suprantu, kad apie tai kalbėti yra sunku ir skausminga. Labai tikiuosi, kad šis tekstas leis Jums pasijausti ne vienišoms.

Istorijų nepriskiriu pogimdyviniam potrauminio streso sutrikimui. Jos iliustruoja išgyvenimus, kurie gali vesti į PPTSS.

Nemokamos pagalbos linijos :

Pagalbos moterims linija – moters pagalba moteriai išgyvenančiai sunkumus , 8-800 66366 visą parą , www.pagalbosmoterimslinija.lt

Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams , 8-800 90012 I-V 11-13val. ir 17-21val. , www.tevulinija.lt

Šeimos gerovės specialistai “Padedu augti” – pagalba per anksti gimusio kūdikio tėvams – konsultacijos, savitarpio pagalbos grupės, 8-677 81570, 8-689 98794 , www.padeduaugti.lt

Neišnešiotų naujagimių asociacija – pagalba anksčiau laiko gimusio kūdikio tėvams- psichologinė pagalba, tėvų paramos grupės, patarimai ,8-615 57028 , www.neisnesiotukas.lt

Pagalba Sau – Sveikatos apsaugos ministerijos svetainė apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą , www.pagalbasau.lt

Vilties linija – Nemokama emocinė parama telefonu visą parą ,116 123 , www.viltieslinija.lt

Tu esi – informacija esant savižudybės krizei ir ieškant pagalbos sau bei šalia esančiam žmogui , www.tuesi.lt

Krizinio nėštumo centras – pagalba neplanuotai pastojus, netekus vaikelio, patiriant pogimdyvinę depresiją / 8-603 57912 M.K.Paco g. 4, Vilnius / www.neplanuotasnestumas.lt

VŠĮ “Ugdymo ir konsultavimo centras“ – kompleksinė psichosocialinė pagalba šeimoms, netekusioms kūdikio / 8-607 59340 / www.kudikionetektis.lt/

Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC) – Nemokama, konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, visoje Lietuvoje.

Emilija Vičiūnienė
Soc. Tinklai

Parašykite komentarą